Cheminiai elementai išmaniajame telefone

Išmanieji telefonai tapo kasdienio vartojimo produktu, tačiau ar kas nors susimąsto, kokios medžiagos padaro telefoną tokį patogų, daugiafunkcį, atitinkantį šiandienos reikalavimus.

Ekrano plėvelė tampa skaidri ir laidi dėl indžio ir alavo oksidų mišinio. Todėl ekranas yra jautrus lytėjimui. Daugumos išmaniųjų telefonų stiklas gaminamas iš aliumosilikato, t. y. aliuminio oksido (Al2O3) ir silicio dioksido (SiO2) mišinio. Stiklą sutvirtina jame esantys kalio jonai. Gaminant išmaniojo telefono ekraną naudojama ir šiek tiek retųjų elementų. Jie padeda atsirasti spalvoms ir mažina UV spinduliuotės skverbtį į telefoną. Varis, kaip elektros srovės laidininkas, ir auksas bei sidabras yra pagrindiniai metalai, reikalingi elektros mikrokomponentams kurti. Tantalas yra pagrindinis mikrokondensatorių komponentas. Mikrofonui ir elektros jungtims naudojamas nikelis. Garsiakalbio ir mikrofono magnetuose yra lydinių su prazeodimiu, gadoliniu ir neodimiu. Neodimis, terbis ir disprozis naudojami vibruojančioje dalyje. 

Iš gryno silicio gaminama telefono integrinė mikroschema. Silicį oksidavus gaunamos 

nelaidžios elektros srovei zonos, o pridedant į jį kitų cheminių elementų (P, As, Sb, Ga) sukuriamos laidžios integrinės mikroschemos zonos. Telefonų korpusai gaminami iš magnio lydinių arba plastikų. Plastikuose yra degumą mažinančių medžiagų, tarp jų ir bromo, o nikelio įterpiama tam, kad sumažėtų elektromagnetinių trukdžių.  

Dažniausiai į mobiliuosius telefonus dedamos ličio baterijos, kur teigiamas elektrodas yra ličio kobalto oksidas, o neigiamas – grafitas. Kai kurių telefonų gamyboje panaudojama ir kitų metalų, pavyzdžiui, vietoj kobalto manganas. Baterijos korpusas gaminamas iš aliuminio. Taip pat naudojamas alavo ir švino lydinys, naujesniuose telefonuose – bešviniai lydiniai. Švino lydmetalis pakeistas alavo, vario ir sidabro mišiniu.

 

5 lygio užduotis
6 lygio užduotis
6 lygio užduotis